DEVINTOJI TRADICINĖ

       Nors šventė turėjo prasidėti 13 vai., tačiau jau nuo ankstyvo šių metų birželio mėn. 7 d. ryto tradicinėje vietoje prie Dovinės ir Šešupės upių santakos šalia Marijampolės buvo gyva. Čia į tradicinę, jau devintąją, Sūduvos medžiotojų sąjungos šventę rinkosi medžiotojų klubų atstovai, kurie neskubėdami, pabendraudami tradicinėse vietose statėsi palapines, rengė stendus, ruošė rungčių vedimo vietas. Šalimais kūrėsi prekybininkai, todėl greitai po aikštelę pasklido pilstomo alučio ir kepamų šašlykų bei dešrelių kvapai, o prieš šventės pradžią pasigirdo ir muzikos instrumentų garsai - tai savo instrumentus derino Marijampolės miškų urėdijos medžioklės ragų ansamblis, vadovaujamas A. Pučinsko, bei Adomiškių kantri muzikos kapela, o Marijampolės vyrų ansamblis „Sūduvietis", vadovaujamas R. Morkūno, repetavo Sūduvos medžiotojų maršą, kuris pirmą kartą turėjo nuskambėti šioje šventėje. Tarp medžiotojų klubų stovyklaviečių šmirinėjo energingoji šventės vedėja O. Pučinskienė, stengdamasi išsiaiškinti, kokie klubai dalyvauja šventėje ir kokias rungtis jie ketina organizuoti šventės dalyviams.

       AR MEDŽIOKLĖS VADOVAS VERTAS REGALIJŲ?

       Medžiotojų kolektyve yra dvi skirtingo pobūdžio veiklos valdymo formos. Jeigu medžioklės klubų veikla, remiantis jų įstatų reikalavimais, grindžiama tik tradicinės demokratijos metodais, tai konkrečios medžioklės eigai būdingas jau vienvaldiškas autoritarinis tvarkos palaikymas, kuris tądien laikinai patikimas medžioklės vadovui. Si pareigybė yra privaloma, kai medžioklėje dalyvauja daugiau kaip vienas medžiotojas, nurodoma Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių*) 26 punkte. Tokį medžioklės vadovą paskiria medžioklės plotų vieneto naudotojas (juridinio asmens atveju -vadovas arba jo įgaliotas asmuo), išduodantis medžioklės lapą.

       IR VĖL APIE TROFĖJŲ APŽIŪRAS

       Šunys loja - karavanas eina. 680 gramų, praėjus savaitei po nuvirinimo. Mano rankose jau šių metų medžioklės sezono stirnino trofėjus (deja, ne mano). Pirmas įspūdis - rankose laikau sibirinio ožio ragus. Dantys, pleištinis kaulas, kelmeliai. Nors vilku kauk. Treji metai -ir ne daugiau. Garantuota vieta geriausių Lietuvos stirninų dešimtuke, o gal ir penketuke. Bet ar šis trofėjus išvys dienos šviesą? Juk jo šeimininkui gresia dideli nemalonumai (sumedžiotas per jaunas žvėris). Vadovaujantis atrankinių medžioklių, medžioklės trofėjų apžiūrų organizavimo ir medžiotojų selekcininkų veiklos vertinimo tvarka jam gresia bausmė - metus netekti teisės medžioti stirninus (ačiū Dievui, ne leidinio medžiokliniam ginklui praradimas). Tiesą pasakius, dėl tokio trofėjaus spjaučiau į bet kokių bausmę. Vokiečių medžiotojai, fanatiški stirninų medžioklių mėgėjai, turi įdomų posakį. Sumedžioję stirniną išskirtiniais ragais, jie sako: mano gyvenimo ožys (lietuviškai tai skamba ne itin gražiai). Tai, ką teko čiupinėti pirmomis šių metų birželio dienomis, pavadinčiau ir šio, ir dar kito (žinoma, jeigu toks dar bus) gyvenimo ožiu.

       KAS YRA GERA MEDŽIOKLE?

       Tiek studentai, tiek norintys tapti medžiotojais, tiek medžiotojai, tiek ir ne medžiotojai ir net „antimedžiotojai" manęs dažnai klausia:
       KAS YRA GERA MEDŽIOKLĖ?
       Per 33 medžioklių metus, iš kurių beveik 18 buvo labai glaudžiai susiję su medžiokle ir medžiojimu (dirbau valstybiniame medžioklės ūkyje) sukaupiau tam tikrą patyrimą apie lt medžioklę. Kaip prieštaringai politiniu, socialiniu, konjunktūriniu požiūriu bebūtų vertinama valstybinių medžioklės ūkių veikla, profesiniu požiūriu tai buvo pavyzdingai tvarkomi medžioklės ūkiai. Tai buvo medžioklės progreso „oazės". Kad ir kaip būtų gaila, Lietuvoje šiuo metu tokios „oazės" beveik išdžiūvusios - kelios likusios miškų urėdijų profesionalios medžioklės plotuose. Atskiri klubai labai stengiasi „sukultūrinti" medžioklę, bet jiems dažniausiai trūksta profesionalaus požiūrio. Medžioklę, kaip ir bet kurią žmogaus veiklos sritį, profesionaliai gali tvarkyti tik specialistai. Gerų norų (ir daug pinigų) maža. O ir dabar dažnai nesu eilinis medžiotojas (nors tokiam man būti dabar jau labiausiai patinka) - tenka organizuoti studentų mokomąsias parodomąsias medžiokles ir joms vadovauti (jose, be besimokančiųjų universitete, dalyvauti kviečiami ir vietiniai medžiotojai, ir miškininkai, ir aplinkosaugininkai, ir kiti pažangūs medžiotojai). Netapau ir tik teoriniu medžioklėtyros specialistu -tenka rūpintis Lietuvos žemės ūkio universiteto Miškų fakulteto mokslo ir mokymo medžioklės plotais, kurių turime keturiose skirtingose Lietuvos vietose. Daug įdomių žinių bei pastabų apie Lietuvos medžioklę suteikia įvairiose Lietuvos vietose atliekami medžioklėtvarkos darbai. Labai svarbiu medžioklės pažinimo aspektu laikau dalyvavimą įvairaus rango medžioklėse.